Švedijos „įskundimo įstatymas“ jau galioja: per pirmąjį mėnesį gauta apie 80 pranešimų. Ką svarbu žinoti lietuviams?

Praėjus beveik mėnesiui nuo naujojo Švedijos informacijos teikimo pareigą reglamentuojančio įstatymo įsigaliojimo, jau matyti pirmieji jo rezultatai. Nuo liepos 13 dienos galiojantis vadinamasis „angiverilagen“ (šved. informationsplikt) paskatino pateikti apie 80 pranešimų apie asmenis, kurie, kaip įtariama, Švedijoje gyvena neturėdami teisės joje būti. Daugiausia tokių pranešimų pateikė Švedijos užimtumo tarnyba Arbetsförmedlingen.

Nors įstatymas sulaukė daug diskusijų ir kritikos, daugumos Švedijoje gyvenančių lietuvių kasdienio gyvenimo jis nepakeis. Vis dėlto verta žinoti, kam jis taikomas, kokios institucijos privalo perduoti informaciją ir kokiais atvejais tai gali turėti reikšmės.

Kas yra vadinamasis Švedijos įskundimo įstatymas?

Oficialiai šis teisės aktas vadinamas informacijos teikimo pareigos įstatymu (informationsplikt). Viešojoje erdvėje jis dažnai vadinamas „angiverilagen“, arba „įskundimo įstatymu“, nes tam tikrų valstybės institucijų darbuotojai įpareigoti pranešti policijai arba Migracijos tarnybai apie asmenis, kurie, jų vertinimu, gali neturėti teisės būti Švedijoje.

Švedijos Vyriausybė teigia, kad šio įstatymo tikslas – veiksmingiau įgyvendinti sprendimus dėl išvykimo iš šalies, kovoti su šešėline ekonomika ir užtikrinti veiksmingesnę migracijos kontrolę. Žmogaus teisių organizacijos ir dalis opozicijos politikų savo ruožtu perspėja, kad tokia pareiga gali mažinti žmonių pasitikėjimą valstybės institucijomis ir paskatinti juos vengti kreiptis pagalbos.

Kurios institucijos privalo pranešti?

Įstatymas taikomas ne visam viešajam sektoriui. Pareiga perduoti informaciją nustatyta tik šešioms valstybės institucijoms:

Arbetsförmedlingen (Švedijos užimtumo tarnybai);

Försäkringskassan (Socialinio draudimo agentūrai);

Skatteverket (Mokesčių agentūrai);

Kronofogden (Antstolių tarnybai);

Kriminalvården (Kalėjimų ir probacijos tarnybai);

Pensionsmyndigheten (Pensijų agentūrai).

Jeigu šių institucijų darbuotojai, vykdydami savo pareigas, gauna informacijos, leidžiančios manyti, kad asmuo neturi teisės gyventi Švedijoje, jie privalo apie tai informuoti atsakingas institucijas.

Mokykloms ir ligoninėms ši pareiga netaikoma

Viena svarbiausių įstatymo išimčių – jis netaikomas mokykloms, vaikų darželiams, sveikatos priežiūros įstaigoms ir socialinėms tarnyboms.

Tai reiškia, kad gydytojai, slaugytojai, mokytojai ir socialiniai darbuotojai neturi bendros pareigos pranešti apie asmenis vien dėl to, kad šie gali būti Švedijoje neturėdami teisės joje gyventi. Tokia išimtis buvo įtraukta po ilgų politinių diskusijų ir kritikos, nes manyta, kad priešingu atveju žmonės galėtų vengti kreiptis medicininės pagalbos ar leisti vaikus į mokyklą.

Ką tai reiškia EU piliečiams?

Dauguma Švedijoje gyvenančių lietuvių yra Europos Sąjungos piliečiai, todėl jų padėtį reglamentuoja Europos Sąjungos laisvo asmenų judėjimo taisyklės.

Jeigu Lietuvos pilietis Švedijoje dirba, vykdo individualią veiklą, studijuoja arba turi pakankamai lėšų pragyventi, jis turi teisę gyventi šalyje. Tokiais atvejais naujasis įstatymas papildomų pareigų ar apribojimų nesukuria. Tačiau Europos Sąjungos piliečių teisė gyventi kitoje valstybėje nėra absoliuti. Jeigu asmuo ilgą laiką neatitinka nė vienos iš Europos Sąjungos teisėje nustatytų gyvenimo šalyje sąlygų, institucijoms gali kilti klausimų dėl jo teisės likti Švedijoje. Vis dėlto kiekvienas atvejis vertinamas individualiai, vadovaujantis tiek Švedijos, tiek Europos Sąjungos teisės aktais.

Kodėl daugiausia pranešimų pateikė Užimtumo tarnyba?

Per pirmąsias įstatymo galiojimo savaites daugiausia pranešimų pateikė būtent Arbetsförmedlingen. Tai nėra atsitiktinumas – ši institucija kasdien dirba su darbo ieškančiais žmonėmis, tikrina jų teisę dalyvauti užimtumo programose, vertina dokumentus ir bendrauja su asmenimis, norinčiais įsidarbinti Švedijoje.

Todėl Užimtumo tarnybos darbuotojai dažniau nei kitų institucijų specialistai susiduria su situacijomis, kai kyla abejonių dėl asmens teisės gyventi ar dirbti šalyje.

Ar 80 pranešimų reiškia 80 išsiuntimų?

Ne. Pranešimas savaime nereiškia, kad asmuo bus išsiųstas iš šalies ar automatiškai praras teisę joje būti. Informacijos perdavimas yra tik pirmasis etapas. Gavus pranešimą, atsakingos institucijos kiekvieną atvejį nagrinėja individualiai, įvertina faktines aplinkybes ir priima sprendimą vadovaudamosi galiojančiais teisės aktais.

Todėl vien tai, kad apie asmenį buvo pranešta, dar nereiškia, jog jis privalės išvykti iš Švedijos.

Diskusijos dėl įstatymo nesibaigia

Naujasis įstatymas ir toliau kelia diskusijų Švedijoje. Vyriausybė pabrėžia, kad valstybė turi žinoti, kas gyvena jos teritorijoje, ir užtikrinti, kad būtų vykdomi galutiniai sprendimai dėl išvykimo.

Kritikai teigia, kad informacijos teikimo pareiga gali mažinti pasitikėjimą valstybės institucijomis ir apsunkinti pažeidžiamų asmenų galimybes kreiptis pagalbos. Būtent dėl šių argumentų iš įstatymo taikymo srities buvo išbrauktos sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinių paslaugų įstaigos.

Ką verta prisiminti?

Lietuviams, kurie Švedijoje gyvena ir dirba teisėtai, naujasis įstatymas neturėtų sukelti papildomų rūpesčių. Tačiau jis primena, kad valstybės institucijos dabar glaudžiau bendradarbiauja keisdamosi informacija apie asmenis, neturinčius teisės būti Švedijoje.

Todėl svarbu pasirūpinti, kad gyvenimo ir darbo pagrindas Švedijoje būtų teisėtas, o prireikus bendraujant su valstybės institucijomis būtų galima pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Tai aktualu ne tik trečiųjų šalių piliečiams, bet ir Europos Sąjungos piliečiams, kurių teisė gyventi Švedijoje priklauso nuo Europos Sąjungos teisėje nustatytų sąlygų.