Darbas Švedijoje lietuviams jau seniai nebėra retenybė – šalyje gyvena ir dirba dešimtys tūkstančių tautiečių. Tačiau Švedijos darbo rinka veikia kitaip nei Lietuvoje: čia nėra įstatymu nustatytos minimalios algos, o didelę dalį sąlygų – nuo atlyginimo dydžio iki atostogų trukmės – lemia ne valstybė, o darbdavių ir profesinių sąjungų sudarytos kolektyvinės sutartys (švediškai – kollektivavtal). Apžvelgiame, kiek šiuo metu uždirbama, kokios darbo sutarčių rūšys galioja ir kokias teises turi darbuotojas Švedijoje.

Kiek vidutiniškai uždirbama Švedijoje

Pagal Švedijos statistikos tarnybos (Statistiska centralbyrån, SCB) duomenis, 2025 metais vidutinis mėnesinis bruto atlyginimas šalyje siekė 42 900 SEK. Moterų vidutinis atlyginimas buvo 40 600 SEK, vyrų – 45 100 SEK.

Atlyginimas smarkiai skiriasi priklausomai nuo sektoriaus. Privačiame sektoriuje dirbantiems darbininkams (arbetare) vidutinis atlyginimas siekė apie 31 600–35 600 SEK, o privataus sektoriaus tarnautojams (tjänstemän) – apie 49 100–57 100 SEK. Valstybės tarnyboje dirbantys vidutiniškai uždirbo 44 900–47 900 SEK, savivaldybėse – 37 300–37 700 SEK, o regionų valdomose įstaigose, tarp jų ir sveikatos priežiūroje, – 44 600–54 000 SEK.

Atlyginimas taip pat skiriasi priklausomai nuo regiono ir amžiaus: pagal SCB duomenis, aukščiausias vidutinis atlyginimas fiksuojamas Stokholmo regione – apie 48 300 SEK, o didžiausią atlyginimą, nepriklausomai nuo lyties, vidutiniškai gauna 45–54 metų amžiaus darbuotojai.

Pagal Medlingsinstitutet (institucijos, stebinčios atlyginimų raidą ir kolektyvines derybas) duomenis, 2026 m. vasario mėnesį atlyginimai šalyje, palyginti su tuo pačiu 2025 m. laikotarpiu, augo apie 3,5 proc. Įvertinus infliaciją, realus atlyginimų augimas siekė nuo 1,8 iki 3 proc., priklausomai nuo to, koks kainų indeksas naudojamas skaičiavime.

Kodėl Švedijoje nėra minimalios algos

Skirtingai nei Lietuvoje, Švedijoje nėra įstatymo, nustatančio minimalų atlyginimo dydį. Žemiausią atlyginimo ribą konkrečioje darbovietėje paprastai nustato kolektyvinė sutartis tarp darbdavio ir profesinės sąjungos – tokios sutartys apima apie 90 proc. Švedijos darbuotojų. Kolektyvinėse sutartyse žemiausias atlyginimas dažnai vadinamas „lägsta lön“ arba „ingångslön“ (pradinis atlyginimas) ir taikomas naujiems ar mažiau patirties turintiems darbuotojams; vėliau atlyginimas dažniausiai derinamas individualiai, atsižvelgiant į pareigas, atsakomybę ir darbo rezultatus.

Jeigu darbovietėje kolektyvinės sutarties nėra, teisiškai privalomos žemiausios atlyginimo ribos taip pat nėra – tokiu atveju atlyginimą tenka derėtis individualiai. Todėl prieš sutinkant dirbti Švedijoje verta pasidomėti, ar konkreti įmonė yra pasirašiusi kolektyvinę sutartį.

Kokios darbo sutarčių rūšys galioja

Švedijos darbo santykius reguliuoja Darbuotojų apsaugos įstatymas (lagen om anställningsskydd, LAS). Pagrindine ir įstatymo numatyta bazine forma laikoma neterminuota darbo sutartis (tillsvidareanställning) – ji galioja tol, kol viena iš šalių ją nutraukia, laikydamasi įspėjimo terminų.

Terminuotos darbo sutartys (tidsbegränsad anställning) yra išimtis ir gali būti keturių rūšių: speciali terminuota sutartis (särskild visstidsanställning), pavadavimo sutartis (vikariat), sezoninio darbo sutartis (säsongsarbete) ir bandomojo laikotarpio sutartis (provanställning). Jeigu darbovietėje netaikoma kolektyvinė sutartis, speciali terminuota sutartis pagal įstatymą automatiškai tampa neterminuota, kai bendra tokio darbo trukmė per pastaruosius penkerius metus viršija apie 12 mėnesių, o pavadavimo sutartis – kai jos trukmė viršija dvejus metus per penkerius metus. Bandomojo laikotarpio sutartis gali trukti ne ilgiau kaip šešis mėnesius ir, jei nė viena šalis jos nenutraukia anksčiau, automatiškai tampa neterminuota.

Kaip saugomas darbuotojas atleidimo atveju

Pagal LAS, darbuotojo negalima atleisti be pagrįstos priežasties (saklig grund) – ja gali būti arba darbo trūkumas (arbetsbrist), arba su konkrečiu darbuotoju susijusios asmeninės priežastys (personliga skäl).

Atleisdamas darbuotoją, darbdavys privalo laikytis įspėjimo termino, kuris priklauso nuo darbo stažo toje darbovietėje. Pagal LAS 11 straipsnį, minimalus įspėjimo terminas – vienas mėnuo. Jeigu darbuotojas dirbo bent dvejus, bet mažiau nei ketverius metus, terminas ilgėja iki dviejų mėnesių, nuo ketverių iki šešerių metų – iki trijų mėnesių, nuo šešerių iki aštuonerių metų – iki keturių mėnesių, nuo aštuonerių iki dešimties metų – iki penkių mėnesių, o išdirbus dešimt ir daugiau metų – iki šešių mėnesių. Pats darbuotojas, norėdamas išeiti iš darbo, jeigu kitaip nesusitarta, paprastai privalo įspėti prieš mėnesį.

Atostogos ir darbo laikas

Pagal Atostogų įstatymą (semesterlagen), kiekvienas darbuotojas, nepriklausomai nuo amžiaus ar darbo sutarties rūšies, turi teisę į 25 apmokamas atostogų dienas per metus. Daugelis kolektyvinių sutarčių numato ir daugiau atostogų dienų – pavyzdžiui, sulaukus 40 metų arba pasirinkus atostogas vietoj viršvalandžių kompensacijos.

Įprastą darbo savaitę reglamentuoja Darbo laiko įstatymas (arbetstidslagen): įprasta darbo trukmė – ne daugiau kaip 40 valandų per savaitę. Viršvalandžiai apriboti – paprastai iki 48 valandų per keturias savaites arba 50 valandų per mėnesį, o per metus bendra jų trukmė paprastai negali viršyti 200 valandų; esant ypatingoms aplinkybėms darbdavys gali skirti dar iki 150 papildomų valandų. Įstatymas taip pat numato minimalų poilsio laiką – ne mažiau kaip 11 valandų nepertraukiamo poilsio per parą ir ne mažiau kaip 36 valandas nepertraukiamo poilsio kas septynias dienas.

Kas būna susirgus darbe

Susirgusiam darbuotojui pirmąsias 14 kalendorinių dienų ligos pašalpą (sjuklön) moka pats darbdavys – ji sudaro 80 proc. atlyginimo. Iš pirmosios ligos dienos išmokos taikomas vadinamasis karensavdrag – atskaitymas, atitinkantis apie 20 proc. vidutinio savaitės atlyginimo (dažniausiai tai prilygsta maždaug vienai darbo dienai). Jeigu liga trunka ilgiau nei 14 dienų, tolesnę ligos pašalpą (sjukpenning) moka jau ne darbdavys, o valstybinė Socialinio draudimo agentūra (Försäkringskassan). Darbuotojams, sergantiems dažnai – daugiau nei dešimt kartų per 12 mėnesių, – taikoma vadinamoji bendroji didelės rizikos apsauga: tokiu atveju ligos pašalpa mokama nuo pirmos dienos, be atskaitymo.

Ką svarbu žinoti lietuviams ir kitiems ES piliečiams

Kaip Europos Sąjungos piliečiai, lietuviai gali dirbti Švedijoje be atskiro darbo leidimo – jiems pakanka vadinamosios buvimo teisės (uppehållsrätt), kurią suteikia darbo santykiai, savarankiška veikla arba darbo paieška. Pradėti dirbti galima ir neturint asmens kodo (personnummer) ar koordinavimo numerio (samordningsnummer) – šie numeriai nėra būtina sąlyga darbo pradžiai.

Vis dėlto, jeigu planuojama dirbti Švedijoje bent metus, būtina užsiregistruoti gyventojų registre (tapti folkbokförd) – tuomet suteikiamas asmens kodas. Registruojantis reikia asmeniškai apsilankyti Mokesčių agentūroje (Skatteverket), pateikti asmens tapatybės dokumentą bei darbo sutartį ar kitą darbo santykius patvirtinantį dokumentą.

Ką verta padaryti prieš pradedant darbą

Prieš sutinkant dirbti Švedijoje verta pasidomėti, ar konkreti įmonė yra sudariusi kolektyvinę sutartį – tai tiesiogiai lemia atlyginimo dydį, atostogas ir kitas darbo sąlygas. Naudinga taip pat apsvarstyti galimybę įsijungti į profesinę sąjungą (fackförbund): ji gali padėti derantis dėl atlyginimo, spręsti ginčus su darbdaviu ir paaiškinti konkrečioje kolektyvinėje sutartyje numatytas sąlygas, kurios kartais viršija bendrus įstatymo reikalavimus.

Verta įsidėmėti ir tai, kad daugelis čia aprašytų taisyklių yra bendrosios – konkreti kolektyvinė sutartis ar individuali darbo sutartis gali numatyti darbuotojui palankesnes sąlygas nei minimalūs įstatymo reikalavimai. Todėl, kilus neaiškumų dėl konkrečios darbovietės sąlygų, saugiausia pasitikrinti darbo sutartį, galiojančią kolektyvinę sutartį arba kreiptis į profesinę sąjungą.